Vienratis priklauso vis didėjančiai savaime balansuojančių transporto priemonių šeimai. Pirmą vienračio prototipą pasaulis išvydo 2010 metais „Bike Expo“ mugėje Nevadoje, kai legendinis kinų kilmės išradėjas Shane Chen pademonstravo savo naujausią minties stebuklą – vienratę savaime balansuojančią transporto priemonę, pavadintą „Solowheel“. Idėja pasirodė gyvybinga, ir šiandien panašios giroskopo efekto pagrindu veikiančios elektrinės vienratės transporto priemonės jau gana populiarios pasaulyje. Šalia „Solowheel“ atsirado daug kitų prekių ženklų, pvz., „Monowheel“, „Firsthwheel“, „Airwheel“, „IPS“ ir tt.

Visų vienračių veikimo principas tas pats – elektrinis variklis leidžia vienračiui riedėti, akumuliatorius aprūpina variklį energija, o giroskopinis daviklis bei elektroninė valdymo sistema reaguoja, kai vienračio sunkio centras gravitaciniame lauke pasislenka į priekį ar atgal. Giroskopinis daviklis valdo elektrinį variklį taip, kad vienratis visada sugrįžtų atgal į pusiausvyros tašką. Todėl važiuotojui pasvirus kūnu į priekį ar atgal, vienratį stengiamasi sugrąžinti atgal po jo kojomis. Šonų kryptimi pusiausvyrą turi laikyti važiuotojas pats, ir iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tikras akrobatinis triukas, bet iš tikrųjų tai stebėtinai paprasta.

Įvairių prekių ženklų ir modelių vienračiai vienas nuo kito dažniausiai skiriasi tik korpuso spalva ir forma, akumuliatoriaus talpa bei variklio galia. Paskutinė mados tendencija – papildyti vienratį „visokiais niekučiais“, pvz., žibintų žaismo ar multimedijos galimybėmis. Vienračio viduje įmontuojami garsiakalbiai, per juos naudojant „Bluetooth“jungtį galima groti muziką, pvz., iš išmaniojo telefono.

Vienratis turi gerą potencialą tapti ateities asmenine transporto priemone. Jis labai manevringas, tiksliai valdomas ir iki trijų kartų greitesnis nei pėsčiasis. Be to, vienratis labai kompaktiškas. Visa tai leidžia naudoti vienratį kaip patogią transporto priemonę važiuojant į darbą ar į mokyklą. Kelionės tikslas pasiekiamas greitai, važiuotojas nesuprakaituoja. Naudojantis ir vienračiu, ir visuomeniniu transportu, vienratį, skirtingai nuo dviračio, galima patogiai pasiimti su savimi esant piko valandai. Atvykus į reikiamą vietą vienratį kaip mažą lagaminuką galima pasidėti, pvz., šalia darbinio stalo. Ir jokių parkavimo problemų! Vienračiu galima važiuoti šaligatviais, parko takeliais, dviračių takeliais ir tt.

Vienratis nekelia triukšmo, neišskiria kenksmingų dujų, vadinasi – saugo miesto aplinką nuo taršos. Tai ypač aktualu didmiesčiuose, kur didelis išmetamųjų dujų kiekis jau tapo rimta problema. Todėl nenuostabu, kad vienračiai pradėjo labai greitai populiarėti ir Azijos šalyse, ir Vakarų pasaulio didmiesčiuose. Kai kuriose šalyse atsirado net vienračius populiarinantys visuomeniniai judėjimai. Triukšmingas mopedas važinėjančias jaunimo kompanijas pamažu keičia vienračių mėgėjų jaunimo grupės. Vis labiau populiarėja ir vienračių naudojimas triukams.